SpiriT klano
METRASTIS
Spirit Klano istorija
Senas piratas išsitraukia drožtinę pypkutę iš lūpų ir išpučia karčius dūmus. Krenkšteli, nusispjauna per petį ir atkreipia dėmesį į mane. Jo sudžiuvusį, raukšlėmis ir randai nusėtą veidą nušviečia šypsena.
- Tai nori išgirsti mano pasakojimą, ką..? – nutęsia žodžius jis ir kilsteli pirštą. – Na, gerai. Bet su sąlygą – pastatysi man išgerti.
- Turbūt gersite romo, - paslaugiai nusišypsojau.
- Ne, - apsilaižė lūpas piratas, - norėsiu alaus. Daktaras uždraudė mane gerti romą. Sako, kad kepenys jau nepajėgia susidoroti su velnio gėralu.
Supratingai linkteliu galva ir mosteliu padavėjui prieiti. Link mūsų prikrypuoja dar vienas senučiukas. Po teisybei, sakoma, jog visas Kaldorado miesteliūkštis pilnas senyvų žmonių – praeities karo dalyvių. Nors manau, kad mažau nei pusė tų, kurie vadina save veteranais, nėra buvę mūšio lauke, jau nekalbu apie ginklo laikymą.
Padavėjas nuobodžiai išraiška išklauso ko noriu ir nueina. Po akimirkos lygiai taip pat sugrįžta, atžagaria ranka nutėškia bokalus ant stalo ir, susibraukęs ant stalo gulėjusius variokus, nušlepsi ten, kur iki šiol kirmijo.
Piratas lėtai gurkštelį alaus, patenkintas sukrenkščia. Aš mąsliai žvelgiu į bokalą, galvodamas, ar šis buvo kada nors plautas, mat ant jo kraštų matosi pridžiuvusios kažkieno seilės. Noras praskalauti burna alučiu dingsta.
Tuo tarpu piratas jau spėjo apšilti ir jo liežuvis atsirišo. Mano pastarųjų mėnesių pastangos vainikuojamos....
“....tuo metu mūsų škuna kaip tik ilsėjosi Pietinėje Murakavio Jūros dalyje. Va tada ir išgirdau šią istoriją. Nors man, keista kad tau ji įdomi. Šiai legendai jau geri keli tūkstančiai metų, bet, jai taip labai nori, aš tau ją papasakosiu..” – piratas mane ima nervinti.
Jau dvi valandas jis suka uodegą apie savo nuotykius kažkokioje geldoje, bet tai ko man reikia laiko užspaudęs. Norisi perpjauti jam gerklę ir pasižiūrėti, ar jos viduje nesėdi koks piktas demonas, ketinantis mane pribaigti nuoboduliu....
Galop Piratas nusileidžia ir papasakoja girdėtąją istoriją....”
“Papasakosiu aš jums pasaką, kurią man sekė dar mano senelė, Žiežula Jamato. Ši pasaka yra apie Imperijos Valdovo sūnų – Imperijos Dangų, dar vadinamą Pamišusiuoju, ir apie jo kariauną – Dvasiškosios Liepsnos Kryžiaus Ordiną.
Viskas prasidėjo dar tada, kai Šviesusis Gracijos Imperatorius Kaiselis trečiasis valdė šalį, o jo sosto siekęs didikas Rumbeliastras ketvirtasis paslapčiomis sukėlė revoliuciją, pabaigusią ilgą Kaiselių šeimos valdymą....
“...Degėsiais dvokė visas miestas. Sukilėliai, prisidengę garsiu Revoliucijos vardu, degino pastatus, gatvėse rentė barikadas ir, čia pat, aikštėse, kardavo visus, nesutikusius su revoliucija ir buvusius ištikimus Imperatoriui.
Šiame mieste jau kelis amžius stūksojo Imperatoriškieji Vasaros Rūmai, dabar virtę paskutinių Imperijos Dangaus prieglobsčiu.
Rūmų gynyboje stovėjo per trys šimtus Imperijos Gvardiečių, vadovaujamų Imperatoriškajai šeimai ištikimo generolo Putumajaus. Kitoje penkių metrų storio mūrinių Rūmų sienų pusėje, mieste, telkėsi daugiatūkstantinė, kraujo ištroškusių miestiečių, armija.
Generolas buvo nemigęs jau ištisas keturias paras, per kurias vadovavo gynybos stiprinimui. Jo kariai vos pastovėjo ant kojų. Rūmuose beveik nebeliko maisto, o vandens atsargos grėsmingai seko. Būtent todėl Generolas nusprendė, jog reikia surengti reidą į miestą, ir žūt būt papildyti atsargas.
Jis sutelkė pustrečio šimto karių būrį ir pro paradinius vartus išžygiavo į miestą. Visi kariai buvo ginkluoti iki dantų ir prakaitavo sunkiuose šarvuose. Susispietę į vientisą koloną, pašiaušusią ietimis ir pridengtą skydais, jie traukė žemyn miestu. Rūmuose liko mažiau nei pusšimtis labiausiai disciplinos nekenčiančių karių, bei keli Imperatoriaus asmens sargybiniai, ginantys Imperijos Dangų.
Generolo ir jo karių nuovargis padarė savo – vienoje miesto aikštėje užvirė arši kova tarp revoliucionierių ir Gvardijos. Maža erdvė neleido manevruoti, todėl netrukus visos Gvardijos pajėgos suprato atsidūrusio jiems nepatogioje padėtyje ir buvo priverstos kautis karys prieš karį.
Kova tesėsi iki pats saulės laidos. Visą dieną ant Rūmų kuorų likusieji kariai laukė grįžtančiųjų. Galop, kai paskutinieji saulės spinduliai nušvietė Rūmų vėliavos stiebą, prie pagrindinių vartų prijojo vienišas Revoliucijos karys, pasipuošęs kruvina Gvardijos mantija, ir, atsivedėjęs, sviedė kažkokį maišą aukštyn, per Rūmų sieną.
Gvardijos Kariai prisiartino ir atrišo maišą. Jo viduje, pastiklėjusiomis akimis, į dangų žvelgė generolo galva. O karys prie vartų suriko, kad jei Gvardija neatiduos bailaus Imperatoriaus sūnelio, toks pats likimas ištiks ir visus viduje esančius karius...
Rūmuose prasidėjo nerimo kupina naktis. Imperatoriaus sūnus buvo įkurdintas pačiame Rūmų viršuje esančioje menėje. Visą naktį jo asmens sargybiniai, kurių tebuvo likę vos keletas, su nerimu žvelgė pro langus, į prie vartų besirenkančią minią. Ir į gvardiečius, kurie neatrodė laba patikimi.
Gvardijos centrą tais laikais sudarė apmokyti ir ištikimi Imperatoriui kariai, bet joje taip pat galėdavo stoti beveik bet kas, sugebantis valdyti ginklą ir trokštantis norų tarnauti valdovui, arba...tiesiog užsidirbti. Būtent tokie buvo su Imperatoriaus sūnumi likę kariai – kovotojai, turintys skirtingų tikslų ir anaiptol nespinduliuojantys ištikimybę Imperijai.
Asmens sargybiniai laukė, kada ateis gvardiečiai ir pareikalaus atiduoti Imperijos Dangų miniai. Sargybiniai žinojo, kad tada jie privalės ginti savo valdovą iki mirties...
Paryčiais, kai saulė kildama nušvietė Rūmų vėliavos stiebą, pagrindinėje menėje ėmė rinktis Gvardijos kariai. Imperatoriaus sūnaus Sargybiniai susižvalgė ir sutartinai pasitaisė kalavijų dėklus, kad spėtų laiku išsitraukti savo ginklus.
Ir tą akimirką, atsidarė jų saugomos menės durys ir laukan išėjo pats Imperijos Dangus. Sargybiniai sutartinai atsigręžė į jį. Ir nustėro...
Apačioje, pagrindinėje menėje, stovėjo didelis sostas, jo dešinėje buvo įtaisytos durys į viršutines menes, o kairėje stovėjo Likimo ir Karžygių Deivės, Drachmos, statula.
Gvardiečiai pusbalsiu kalbėjosi, apie tai, ką reikės daryti. Daugelis siūlė Imperatoriaus sūnų paaukoti. Vienas, kitas siūlė patiems garbingai nusižudyti.
Staiga atsivėrė sosto dešinėje buvusios durys ir pro jas laukan išėjo visi penki asmens sargybiniai, vilkintys šviesiai mėlynas mantijas. Po akimirkos iš tamsos išėjo ir pats Imperijos Dangus, privertęs karius iš nuostabos net aiktelėti.
Dangus vilkėjo pilko plieno šarvus, ant kurių buvo užsimetęs melsvą mantiją, papuoštą Ugnimi apjuostu dvigubu sidabro Kryžiumi, aplink kurį vijosi S formos aukso rožė. Daugiau jokių papuošimų Imperatoriaus sūnus neturėjo.
„Kariai,“ - prabilo jis. „Aš žinau, kad jums baisu. Man irgi baisu. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl šalies ateities“.
Kariai pritardami sušurmuliavo, bet Imperijos Dangus mostelėjo ranka, versdamas juos nutilti.
„Šiandien aš apsisprendžiau. Nors Imperatorius ir norėjo mane matyti, kaip savo Imperiją, aš esu dar ir karys. O tikras karys turi būti žinoti, kada į mūšį reikia veržtis, o kada - išmintingiau atsitraukti. Šiandien metas kautis. Kovoti ne dėl savo gyvybes, bet už savo garbę.“
Kariai sutrikę sušurmuliavo. Visi, kurie tik žinojo apie Dangų, girdėjo kad jis yra tik puošeiva, nemokantis rankose nulaikyt ginklo, ir labiau tinka vietoje valstybės papuošimo.
Imperatoriaus sūnus vėl kilstelėjo ranką juos ramindamas. „Todėl šiandien aš, karys, vadinamas Imperatoriškuoju Dangumi, ketinu kautis ir net paaukoti savo gyvybę vardan Imperijos Garbės. Šiąnakt Imperatorius buvo nužudytas, todėl aš tapau naujuoju Imperatoriumi, kurio Imperija beveik sugriuvo. Valdovas negali sėdėti saugiai, kol jo kariai kovoja Imperijos vardu, ar juo labiau aukoti nekaltų žmonių gyvybių dėl valdžios. Dauguma jūsų greičiausiai nesutiksite kovoti už mane. Aš to ir neprašau. Jūs galite pasitraukti“. Ir jis mostelėjo ranką, tarytum perkirsdamas nematomus saitus. “Man suteikta galia, visus jus išvaduoju nuo tarnybos ir Priesaikos. Jūs laisvi ir galite eiti kur norite.
Sulig tais žodžiais jis atsisuko į savo sargybinius ir linktelėjo. Šie išbalo. Dar nei vienas Imperatorius nebuvo išvadavęs savo asmens sargybinių nuo priesaikos. Po akimirkos jaunasis Imperatorius patraukė link menės durų, vedančių į Rūmų lauką.
Kariai akimirkai sustingo iš nuostabos ir pasigerėjimo valdovu, kurį pažino tik dabar.
Imperatorius jau buvo prie pat durų, kai du alebardomis ginkluoti Gvardiečiai suglaudė savo ginklus ir užkirto jam galimybę išeiti. Dangus pažvelgė į juos, o šie atsakė jam akmeniniais veidais.
„Ar jūs mane ketinate sustabdyti, surišti, atimti mano garbę ir atiduoti miniai?“ – negarsiai paklausė jaunuolis.
„Ne, jūsų šviesybe“ – vienu metu pasakė abu Gvardiečiai. „Mes ketiname eiti su jumis,“ - ir atitraukė savo ginklus, leisdami Imperatoriui praeiti.
Už Imperatoriaus nugaros vienas po kito pasigirdo žodžiai “Ir aš, ir aš , ir aš eisiu”. Dangus nustebęs atsisuko. Prieš keliolika minučių buvę sutrikę ir beveik pasidavę kariai, prisipildė ryžtu kovoti.
„Tuomet,“ - nusišypsojo Imperatorius, -„ nuo šiolei jūs ir aš būsime viena kariauna. Nuo šiol iki pat mirties vadinsimės – Dangiškosios Liepsnos Kryžiaus kariais. O dabar pasimelskime Karžygių ir Likimo Deivei, kad sugebėtumėm išsaugoti savo garbę ir savo, bei tėvynės vardan mirtumėm didvyrių mirtimi....”
Vos tik saulė pilnai nutvieskė ryto aušros dangų, keturiasdešimt karžygių, su Imperijos Dangumi priešakyje, puolė šimtą sykių gausesnes Revoliucijos karių pajėgas. Keturios dešimtys Dvasiškųjų kovotojų kovėsi iki mirties. Kovėsi taip, kad net metraštininkai nesugebėjo jų aprašyti. Narsa ir pasiaukojimas– štai ką sakė visi dalyvavusieji kovoje. Dauguma minėjo dar ir tai, jog Imperatorius kovėsi kaip pamišęs, anapilin nusitempdamas per šimtą karių.
Žmonės šneka, jog pati Deivė Drachma tuos didvyrius apdovanojusi. Jie vis atgimsta ir dalyvauja dar didingesnėse kovose. Kas kartą jie vis susirinka po ta pačia vėliava ir mūšin juos veda Dangus, besivadinantis pamišusiuoju, pasipuošęs savąja mantija.
Keičiasi vardai, keičiasi ir rasės, ar net idealai, bet sielos lieka tos pačios. Jei jie sugeba surinkti į savo būrį visus buvusius kovotojus, tikruosius Dvasiškosios Liepsnos Kryžiaus karius, jie virsta nenugalimais kariais, kovojančiais už savo idealus ir tikslus. Jie žino kada atsitraukti, o kada stoti netgi beprasmiškon kovon.
Bet tai greičiausiai tik pasaka, nes žmonės juos vadina tiesiog “Spiriti”, arba “Spirit” – Dvasiomis.
Kaip sako sena patarlė: “Tikro kario Dvasia užgimsta tik pragariško mūšio ugnyje..”
"Gracijos Kronikos: legenda ir tikrove", XII Skyrius.
Iš Liepsnojančios Plunksnos užrašų.
metraštininkas sylvanies